Wrapped Gift

Čia nebus istorija, apie tai, kaip fotografija visada patiko, kad nuo vaikystės svajojau ar seniai tuo domėjausi. Viskas buvuo šiek tiek atvirkščiai – buvau skeptikė. O kai atėjo laikas įsigyti fotoaparatą sakiau, kad „gal nereikia“. Bet nutiko taip, kad fotoaparatas vis tik atkeliavo į mūsų namus. Keistas, gana nemažas daiktas, kuris reikalavo, kad kažkas išmoktų juo naudotis. Va čia ir „ištiko“ fotografija. Sritis, kuria kad ir kiek domėtumeisi, visko neišmoksi niekada. Kur visada gali augti ir tobulėti ir vis tiek visos aukštumos tik prieš akis. Todėl ir įtraukia, nes niekada nesibaigia, o aš tik vejuosi, nes turiu tikslą.
Ir vejuosi kartu su tais, kurie pasitiki ir patiki savo šeimos, švenčių, kūdikių, laukimo ir šiaip brangių akimirkų įamžinimą. Visos progos ypatingos, visi sutikti leidžia kažko išmoki ir šiek tiek paaugina. O man patinka